Stovyklos dienoraštis

Atrodo, tik ką iškeliavome žaliosios energijos istorinėm pėdom, dienoraščiuose tik ką pradėjome dokumentuoti įspūdžius, kuriuos patyrėme šios stovyklos metu . . . . O šiandien jau trečioji – paskutinė diena . . . Gaila, bet kartu džiugu, juk kartu praleidome aibę smagių akimirkų, patyrėme smagių nuotykių; tiesioginiai to liudininkai – mūsų kiekvieną dieną rašyti dienoraščiai. Taigi, beliko paskelbti mūsų šaunaus keliaujančios stovyklos konkurso nugalėtojus, o jie – komisijos šios dienos stipriausiais pripažinti – “Ant bangos”. Visos vertinimo komisijos ir dalyvavusių vardu juos sveikiname!!! Tuo pačiu, nuoširdžiai dėkojame visiems liejusiems “kūrybinį” prakaitą visos stovyklos metu prie didelių popieriaus lapų bei kompiuterių; jūs visi šaunūs, todėl būkite tikri, jog šiame bloge atsiras vietos visiems jūsų darbams:)

Nugalėtojų darbas apačioje :]

Sveikas dienorašti ,

Štai paskutinis mūsų dienoraščio puslapis. Kad ir kaip bebūtų gaila, baigiantis stovyklai, mes pasakojame paskutinės dienos įspūdžius.

Kaip ir vakar, šįryt buvo sunku keltis, tačiau anksti skambėjo žadintuvas, nes jau iš vakaro buvom susitarę eiti prie jūros maudytis!!! Vanduo buvo ledinis! Brr… Tačiau, kai jau sušlampi, sunku iš jūros išbristi. Pusryčiams valgėm omletą. Mmm… Susidėjom daiktus, atsisveikinom su “Žuvėdros” poilsio namais, bei jūra numylėta.

Sustojom prie Žemaičių Naumiesčio malūno liekanėlių. Bet kas iš jo telikę… Tik Vanagės upelio užtvanka… Na, aišku ir pastatas, bet matosi, jog daug kartų perdarytas, nes autentiškumas beveik pranykęs.

Po to nuvažiavome į Degučius. Mus įvedė į medinį pastatą, kur buvo malūnas. Bet ten nieko nepamatėme, nei užtvankų, nei įrengimų. Tiesiog išklausėme pakankamai įdomią istoriją.

Trečią objektą radome gana sunkiai (na, bet kas ieško, tas randa). Palei upelį ėjom ir malūną priėjom. Aplinkui lakstė mažas juodas šunelis (tikriausiai malūno sargas). Šalia malūno gyvenantys žmonės buvo baikštūs ir nelabai norėjo su mumis bendrauti.

Ketvirtas malūnas dar ir dabar tebemala, tačiau dabar vėjo energiją jau pakeitė elektra.

Paskutinysis vėjo malūnas… Išdidžiai stovi ant kalvos (iš toli atrodo lyg senos pilies griuvėsiai). Apie malūną mums nepasakojo nieko, nes mažai žinių apie jį išlikę. Tačiau jo išvaizda kalbėjo pati už save. Malūno kepurės ir sparnų nebėra, tik raudonų plytų sienos dvelkia paslaptingumu.

Pagaliau pietaujam! Maistą tikrai galim pagirt, gardumėlis…

Įsikūrėm laikinai nakvynei “Minijoje”, tačiau neužsibuvom – mūsų dar laukė ekskursija po Ventės rago ornitologinį centrą. Pagyvenęs ornitologas mums papasakojo apie paukščių migracijos, bei žiedavimo ypatumus. Pasigrožėjom Kuršių marių panorama.

Kažkaip keista pasakoti apie paskutinį vakarą. Bet geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi. Tačiau nereikia liūdėti dėl pabaigos, o džiaugtis, jog tai išvis buvo.

Esam labai dėkingi tiems, kas prisidėjo prie šio projekto. Taip pat žmonėms – kurie mus lydėjo – Laurynui ir Vyčiui Taip pat mokytojams ir naujiems draugams, su kuriais labai gerai praleidom laiką. AČIŪ

Ant bangos =)